Regimantas Adomaitis
Nijolė Adomonytė
Vincentas Aleknavičius
Nijolė Andrijauskienė
Rita Anskaitienė
Algimantas Apanavičius
Algimantas Apanavičius (jn)
Regina Arbačiauskaitė
Irina Arefjeva
Gražina Arlickaitė
Valentas Aškinis
Gražina Baikštytė
Gražina Balandytė
Raimundas Banionis
Arvidas Andrijus Baronas
Šarūnas Bartas
Giedrė Beinoriūtė
Ilja Bereznickas
Saulius Beržinis
Aušra Biriukovienė
Rūta Birštonaitė
Lukas Brašiškis
Algirdas Bružas
Juozas Budraitis
Ramona Bujutė
Donatas Buklys
Ieva Bunokaitė
Kristina Buožytė
Vanda Butkienė
Juzefa Čeičytė
Danutė Cicėnaitė
Gintautas Dailyda
Vytautas Damaševičius
Romualdas Damulis
Vilija Daugirdaitė
Vasilijus Degteriovas
Aleksandras Digimas
Vaidotas Digimas
Ona Diržytė
Tomas Donela
Eitvydas Doškus
Diana Faraponienė
Zina Fatejevaitė
Vidmantas Gaigalas
Samvelas Gandžumianas
Algirdas Garbačiauskas
Lina Gečienė
Jurgita Gerdvilaitė
Gediminas Girdvainis
Ramūnas Graželis
Ramūnas Greičius
Jonas Gricius
Jurij Grigorovič
Rita Grikevičienė
Julija Gruodienė
Rimantas Gruodis
Romualdas Gudas
Kęstutis Gudavičius
Leokadija Inčiūtė
Skirmanta Jakaitė
Valdas Jakniūnas
Šarūnas Jakštas
Aloyzas Jančoras
Gediminas Jankauskas
Jadvyga Janulevičiūtė
Darius Jaruševičius
Vaidas Jauniškis
Juozas Javaitis
Arturas Jevdokimovas
Ignas Jonynas
Natalija Ju
Milda Juknevičiūtė
Milda Jurkutė
Audrius Juzėnas
Viktoras Juzonis
Laimantas Kairys
Lina Kaminskaitė–Jančorienė
Auksė Kancerevičiūtė
Grigorijus Kanovičius
Vytautas Katkus
Andrius Kaušinis
Marius Kavaliauskas
Vidmantas Kazlauskas
Neringa Kažukauskaitė
Izolda Keidošiūtė
Augis Kepežinskas
Lilija Kopač
Stanislovas Kopajevas
Eleonora Koriznaitė
Ruslan Korostenskij
Vladimiras Kostiugovas
Janina Krasauskienė
Linas Kriščiūnas
Algimantas Kriščiūnas
Dalia Irena Kriščiūnienė
Ramunė Kudzmanaitė
Edvardas Kundavičius
Algimantas Kupčinskas
Inesa Kurklietytė
Vytautas V. Landsbergis
Janina Lapinskaitė
Gediminas Lasinskas
Elžbieta Latėnaitė
Liubomiras Laucevičius
Jūratė Leikaitė
Romas Lileikis
Santa Lingevičiūtė
Justinas Lingys
Arvydas Liorančas
Algis Liutkevičius
Gytis Lukšas
Lina Lužytė
Algimantas Maceina
Antanas Maciulevičius
Eugenijus Macius
Vaiva Mainelytė
Jonas Maksvytis
Agnė Marcinkevičiūtė
Adakris Marcinkus
Kipras Mašanauskas
Arūnas Matelis
Juozas Matonis
Audra Matukienė
Diana Matuzevičienė
Kornelijus Matuzevičius
Dainius Mažulis
Danielius Mekinkovas
Dalia Michelevičiūtė
Henrikas Mikalauskas
Linas Mikuta
Algimantas Mikutėnas
Daiva Minkevičiūtė
Ignas Miškinis
Algimantas Mockus
Rimas Morkūnas
Pranas Morkus
Mingailė Murmulaitienė
Danutė Narušytė
Vladas Naudžius
Algirdas Ničius
Jonas Nosalis
Rūta Oginskaitė
Rimas Olšauskas
Eugenijus Ostašenkovas
Apolonija Paludnevičiūtė
Vytautas Paukštė
Rasa Paukštytė
Andrius Paulavičius
Roma Pauraitė
Donatas Pečiūra
Algirdas Petraitis
Kęstutis Petrulis
Daiva Petrulytė
Živilė Pilipavičienė
Izabelė Pinaitytė
Ksavera Pinelienė
Živilė Pipinytė
Violeta Podolskaitė
Arnoldas Pričinas
Arūras Pugačiauskas
Algimantas Puipa
Vidmantas Puplauskis
Kazys Pūras
Viktoras Radajevas
Viktoras Radzevičius
Ramunė Rakauskaitė
Romualdas Ramanauskas
Gražina Remeikaitė
Agnė Rimkutė
Justas Rožėnas
Dali (Dalia) Rust (Cibauskaitė)
Linas Ryškus
Remigijus Sabulis
Arūnas Sakalauskas
Jūratė Samulionytė
Marat Sargsyan
Algirdas Šatkauskas
Nadiežda Ščiukina
Aurika Selenienė
Algirdas Selenis
Algirdas Šemeškevičius
Kristina Sereikaitė
Žydrė Sičiūnaitė
Ina Šilina
Juozas Širvinskas
Andrius Šiuša
Gediminas Skvarnavičius
Albinas Slavinskas
Algimantas Sliaužys
Virginija Smelevičienė
Kostas Smoriginas
Audrius Stonys
Arūnas Stoškus
Henrikas Štutas
Vitalijus Suchockis
Raminta Šumskytė
Vytautas Survila
Dalia Survilaitė
Vanda Survilienė
Olga Survillo
Gražina Svilienė
Zenonas Tarakevičius
Algirdas Tarvydas
Algimantas Taujanskas
Rasa Taujanskienė
Jonas Tomaševičius
Vytautas Tomkus
Alfonsas Triškus
Andrius Trukanas
Juozas Tuita
Saulė Tuitienė
Jokūbas Vilius Tūras
Gražina Urbonaitė
Irena Vabalienė
Jurgita Vaidilaitė
Henrikas Vaigauskas
Ramūnas Vaitkus
Nijolė Valadkevičiūtė
Mantas Verbiejus
Algirdas Vėsulas
Kristijonas Vildžiūnas
Linas Vildžiūnas
Stanislovas Vilkevičius
Jūratė Visockaitė
Juras Visockis
Dalia Vizgirdaitė
Eligija Volodkevičiūtė
Sandra Vydmontė
Sonata Žalneravičiūtė
Vytautas Žekonis
Giedrė Žickytė
Edmundas Zubavičius
Alicija Žukauskaitė

Arvidas Andrijus Baronas (Dokumentininkų guild)


KAS AŠ PER VIENAS IR KAIP PATEKAU Į KINĄ
 
Gimiau 1940 m. spalio 2 d. Vilniuje, kur buvo įsikūrę mano seneliai. Jau pačią pirmą savo gyvenimo dieną pamačiau fotoaparatą, mat mano tėvas dirbo gydytoju Raudonojo kryžiaus ligoninėje, o turėdamas dar nuo prieškario didelį 9x12 fotoaparatą, nusprendė įamžinti tokį reikšmingą įvykį. Tai gal ir turėjo įtakos mano tolesniam likimui, nes ir ančiukai ką pirmą pamato – tą ir sekioja. Tiesa, aš to įvykio, atrodo, neprisimenu, bet kažkokį nebliaunantį bamblį su mano dar jauna mama vėliau nuotraukoje mačiau ir buvau įtikintas, kad tai tikrai aš, nors tada veidrodyje aš sau atrodžiau gerokai solidžiau. Vėliau mane parsigabeno namo, kurie tuo metu buvo visai netoli dabartinės kino sąjungos – Kaštonų gatvėje.Gal tai irgi buvo koks likimo pokštas nežinau, nes neteko lankytis pas kokią raganą ar būrėją.
 
Vėliau, jau mokykloje, pradėjau fotografuoti ir ilgai neišpasakytai džiaugdavausi, jeigu nuotraukoje būdavo bent kas matyti. Kai iš pirmos vidurinės mus ištrėmė pas paneles į salomėjkę, labai didžiuodavausi, jeigu mano darytose nuotraukose buvo įmanoma ką nors atpažinti. Mūsų klasėje mokėsi Jono Griciaus brolis, bet net tada, kai mes su Kasčiu jaunųjų technikų stotyje pabandėme filmuoti, jis savo broliu kažkodėl nesigyrė. Tie mūsų bandymai buvo grynas kantrybės išbandymas, o ta įgyta patirtis gal pasitarnavo vėliau filmuojant gamtą, kur kantrybė yra vienas iš svarbiausių būdų pagauti Fortūną už uodegos. Mat ta kamera „Kijev-16“ strigdavo ko gero vos tik pagalvojus, kad reikia ją įjungti. Dar vienoje klasėje mokėmės ir tame pačiame name gyvenom su kinematografijos ministrės M. Meškauskienės sūnumi Andriumi, taigi kinas po truputėlį sėlino prie manęs, nors aš pats to dar nelabai nujaučiau. Pasirinkau šią profesiją beveik netyčia jau baigiamoje klasėje. Keista, bet iš 15 mūsų klasės bernų net penki pasuko į menus – trys tapo architektais, vienas teatro režisieriumi ir vienas kinščiku.
 
Taigi, kaip man tada atrodė, pasiruošęs, nes buvau paskaitęs keletą knygų apie kiną ir prifotografavęs įvairių stojimui reikalingų šedevrų, prisistačiau į VGIK‘ą. Per pirmą egzaminą, kuris vadinosi pokalbiu, išaiškinančiu stojančiojo meninį intelektualinį ir visokį kitokį lygį, gavau tik vieną klausimą: ar tinka cheresas su braškėmis, mat tokį jovalą be jokios žmoniškos kompozicijos ar apšvietimo aš pateikiau savo natiurmorte. Nežinau, ar dėstytojai buvo kada nors matę ką nors baisesnio už mano nuotraukas, bet labai mandagiai atsisveikino. Kai jau po keletos metų atradau tuos savo šedevrus pagalvojau, kad aš pats, pamatęs tokį pretendentą, ko gero, būčiau iškvietęs sanitarus su madingais ilgarankoviais marškiniais.
 
Taigi po nepavykusio Maskvos užkariavimo 1958 rugsėjo 4 pradėjau dirbti Lietuvos kino studijoje. Pradžioje filmavimo technikos ceche mechaniko padėjėju. Viršininkas Jonas Zilnys sugalvojo man tokį užsiėmimą – davė seną kamerą „KONVAS“ ir liepė ją išardyti į smulkiausias detales, kai tai atlikau turėjau ją vėl surinkti. Patyrusiems meistrams buvo uždrausta man padėti.
 
Pradžioje man toks besikartojantis Sizifo darbas atrodė keistokas, bet vėliau aš ne sykį kur nors tundroj prisimindavau Joną – jis žinojo, ko aš noriu ateityje, tai išmokino to, kas operatoriams lyg ir nepriklauso, tačiau būnant toli nuo bet kokios civilizacijos pasirodė tiesiog išsigelbėjimas. Nes, jeigu dėl kokio nors gedimo tektų grįžti į Vilnių iš tundros, be didžiulių išlaidų, visi metai nueitų šuniui ant uodegos – paprasčiausiai nebespėtum sugrįžti, gamta nelauktų. Kas tada, kai dar filmuodavome tik Lietuvoje, atrodė nebūtina, taps neįkainojama po daugelio metų. Bet mano gyvenime niekada netrūko sutapimų ir keistenybių.
 
Po metų pradėjau dirbti asistentu pas operatorių Leoną Tautrimą. Dar nė negalvojant apie darbą kine, tik trinant mokyklos suolą mane sužavėjo jo filmas „Neringa“, tai ir vėl ženklas, kad ir aš kažkada filmuosiu gamtą. Dirbdamas su Tautrimu galų gale sužinojau, kad egzistuoja tokie keisti dalykai kaip kompozicija ar šviesa. Tapau panašesnis į žmogų. Pabandžiau vėl stoti į institutą jau tapęs visai pakenčiamu pretendentu, bet tais metais įvedė privalomą dvejų metų stažą, tad prie egzaminų niekas neprileido. Su panašiais nepripažintais genijais negavom net bendrabučio, tai išsimiegoję rektorato koridoriuje vietoje paklodės ir antklodės panaudoję kiliminį taką, grįžome namo. Man, kaip ir priklauso, nemelavo trečias kartas. Per egzaminus buvo tik vienas kabliukas – per rusų kalbos egzaminą manęs pradėjo klausinėti apie Natašą Rostovą, apie kurią nieko rimto negalėjau papasakoti, nes nebuvau asmeniškai pažįstamas.Vien už tai, kad galėjo su manimi susišnekėti rusiškai, dėstytoja parašė 3, o bendro balų skaičiaus pakako praeiti konkursą.
 
Pirmuose kursuose foto kompoziciją mums dėstė dar prieš revoliuciją filmavęs ir išlaikęs tų laikų aristokratiškumą A.Levickis. Jam nepatikusius darbus jis komentuodavo labai taikliai – paklausdavo, ar turi namie tualetą ir pasiūlydavo ten ant vinuko juos pakabinti ir būtinai emulsija į sieną.
 
Man tokio malonaus pasiūlymo neteko gauti. Aš žinojau dėstytojo silpnybę ir, kai reikėjo pristatyti reportažą, apsidrausdamas fotografavau šunų parodoje. Manau, kad ciuciukai užlaižė visas mano klaidas. Apie studijų sėkmę geriausia buvo galima spręsti iš katedros vedėjo A. Golovnios elgesio – pirmame kurse galėjai su juo sveikintis kiek nori, bet jis nepastebėdavo. Antrame kurse kai kurie jau sulaukdavo atsakymo. Reiškia iš tavęs kažkas išeis.Vėliau už savo dėtočkas jis stodavo mūru.
 
Be šiokio tokio brendimo institute dar gavau ir pažinties su muzika, nes pradėjau draugauti su Maskvos konservatorijos aspirante pianiste Aldona Radvilaite, kuri mane tampė į rinktinius koncertus, o aš ją į ne visiems prieinamus filmus. Tai tęsiasi ir ligi šiol. Kai baigęs teorinį kursą, grįžau į Vilnių kartais kažkas iš instituto atsiųsdavo laikraštį, kuriame būdavau minimas ir aš ne kaip kokia nors įžymybė, o kaip neprisiruošiantis apsiginti diplominio darbo rekordininkas. Kai galų gale po 13 metų tai įvyko, gynimas buvo labai šeimyniškas, nes su komisijos nariais ne vieną sykį buvome susitikę įvairiuose festivaliuose.
 
1964 po teorinio kurso grįžau namo ir pradėjau savarankišką gyvenimą. Nors ir anksčiau Tautrimas leisdavo pačiam nufilmuoti kokį kadrą,o kai kurie asistentai, kad gautų pačiupinėti kamerą, net bandydavo „užmigdyti“ savo šefą, maniškis tai darydavo labai geranoriškai. Darbą pradėjau ne visai legaliai – vyr. inžinierius kažko manęs nemėgo, tai paskyrė tokią techniką, su kuria neįmanoma filmuoti dokumentikos. Labai patenkintas jis man tai pareiškė pats. Bet kadangi aš jau buvau dirbęs pas Zilnį, jis man slapčia davė jau nurašytą „KONVASą, kurį dar vos pradėjus dirbti kino studijoje teko narstyti po varžtelį, o kai jis buvo mums duotas į Maskvą filmuoti kursinius darbus, kur jį gal ir nelabai sąžiningais būdais restauravom, palikdami tik seną korpusą su numeriais, tai jis man puikiai ištarnavo gerą dešimtmetį ir nelabai norėjosi keisti į naują. Juk prie kameros, kaip ir prie žmonos, įpranti ir negali žinoti, ką nauja iškrėtinės.
 
Dirbti ne dokumentikoje, o kur nors kitur, man niekada nekilo minčių. Tik čia galėjai pajusti tikrą gyvenimą – vieną dieną filmuoji kiaulidėj, kitą partijos suvažiavime ar dar kur nors. Filmuoti partinius renginius buvo labai gerai – nors nežmoniškai nuobodu, bet užtat prieidavai prie deficitų.
 
Tikriausi pirmą sykį Lietuvos kino istorijoje nufilmavau gimdymą. Reikėjo ne paties proceso, o tampančios motina veido, kuriame atsispindėtų visa to stebuklo jausmų gama, gimdyklose teko praleisti nemažai laiko. Kaune, vos atsidariusiame skyriuje, buvom paguldyti į tuščią palatą, juk nežinia, kada būtent įvyks tas išraiškingas gimdymas. Palata buvo skirta nenormaliam nėštumui, tad mums vyrams tiko kaip tik.
 
Temų ir objektų buvo pačių įvairiausių. Pirmą autorinį filmą „280 berniukų“ kūriau apie „Ąžuoliuko“ chorą. Kaip scenaristas nustebau ir pasipiktinau, kad būna tokių žioplų ir netikusių režisierių, kaip režisierius net neįsivaizdavau, kokie netikšos būna operatoriai, bet kadangi pats buvau trijuose asmenyse, pretenzijas teko gesinti. Scenarijų rašiau su labai geru savo draugu Jonu Abaronu. Tad titruose buvo įrašyti du tokie tipeliai – A.Baronas ir J.Abaronas. Paskui studijoje iš mūsų juokėsi. Vieną vadino su tašku, kitą be taško.
 
Pirmą filmą apie gamtą filmavau su V.Imbrasu. Vaikų darželiams skirtą „Mylėkime gamtą“. Nuo tada visada man padėdavo Kuciuliukas – tai kažkoks sutvėrimėlis, kuris namuose paslėpdavo tvarkingai padėtą kokį nors daiktą ir po kiek laiko grąžindavo jį į tą pačią vietą.Užtat gamtoje jis buvo nepakeičiamas padėjėjas – kai reikia atvarydavo debesėlį, prišaukdavo vėją ar saulę ir visada susitardavo su gyvūnais. Vien dėl jo beveik visada pavykdavo nufilmuoti tai, ko reikia. Jie ir atsirasdavo reikiamoje vietoje, ir elgdavosi nuduodami, kad manęs su kamera visai nėra. Reikėjo nufilmuoti lakštingalą, Rusnės saloje šalia palapinės jas girdėdavau dažnai, bet pabandyk ją nufilmuoti. Paskutinį rytą prieš išvykstant namo, pasistačiau krūmuose kamerą nieko nesitikėdamas. Ir netrukus ji atsirado ir ne tik atsirado, bet išsirinko geriausiai apšviestą šakutę, pačiulbėjo, paskui persikėlė ant kitos, kad būtų matyti kitas šonelis – galėjai montuoti kaip dvi, žiūrinčias skirtingomis kryptimis. Kieno gi čia darbas, jei ne Kuciuliuko, kuris man visada padėdavo ir dirbant su Abukevičiumi ar Damaševičiumi.
 
Darbų buvo visokių, net teko būti atrinktam į Maskvos olimpiados filmavimo komandą – teleobjektyvų spec. grupę. Po to prie aukščiausios kategorijos gavau dar 50 rub.pastovų priedą prie algos – „za osobyje zaslugi sovieckogo kino“.
 
O paskutinis autorinis darbas buvo „Rytoj“ – tai mano mėgstamo Dega pabeždžioniavimas, o gal jaunystės prisiminimas,  kai visi pienburniai žiopsodavo į balerinas.
 
A.BARONAS
Filmografija
 
1965 „Žmonėms reikalingi kapitonai“, operatorius, rež. A.Kriščiūnas
        „Jubiliejus“, operatorius
1966 „Trys taktai“, operatorius, rež. A.Grikevičius
         „Lietuviški baldai“, rež. A.Tumas
1967 „Sušaudymas“, režisierius-operatorius, su A.Grikevičiumi
        „Nuo asilo iki mąstytojo“, rež. A.Tumas
        „Kas tu esi ?“, rež M.Giedrys
        „50-50“
1968 „Versmės“
       „Nematomoji pusė“, rež.B. Pajėdienė
        „Lietuvos auksas“,  rež./operatorius
        „Gaudeamus“, su .L.Tautrimu, rež. R. Verba
1969 „Traukos dėsnis“
        „Moksleivių dainų šventė“
        „Mūsų širdžių daina“, su Z.Putilovu, V. Starošu, rež. A. Digimas
1970 „Šventėn“, rež. R.Verba
        Susirinko visa Lietuva“, rež.R.Verba
        280 berniukų“, scenarijaus autorius su J.Abaronu, režisierius-operatorius
1971 Trys mūzos“, rež.A.Žebriūnas
        „Žmogus ir daiktai“, rež.A. Tumas
1972 Tarybų Lietuva“, rež. R.Verba
1973 „Temperatūra ne pagal Celsijų“, rež. A.Grikevičius
1974 „Čempionai gimsta suole“, rež./operatorius
1975 „Oranžinė legenda“, scenarijus su H.Šablevičiumi
        „Mylėkime gamtą“, rež.V.Imbrasas
         „Ir buvo šventė“, rež. A.Šemeškevičius
         „Atpildas neišvengiamas“, su A. Kalina
1976 „Drąsiųjų startai ir finišai“, rež./operatorius
1977 „Sveika, jaunyste“, rež. R. Verba
         „Darbas ir teisė“, rež./operatorius
1978 „Lietuvos tarybinė muzikinė kultūra“, scenarijus/režisierius/operatorius
        „Gyvenu savo sapną“, rež.R.Verba
1979 „Mes iš medžio ir dainų“, rež R.Verba
         „Baladė apie sportą“, „Mosfilm“
1980 „O ,sporte – tu taika“, Mosfilm“
         „Gero kelio“, rež. P. Pukys
1981 „Pabaltijo menas“, rež.H.Šablevičius
1982 Vilkas“, rež.P.Abukevičius
        „Saigakai“, rež.V.Damaševičius
        „Juodasis gandras“, rež P.Abukevičius
        „Profesija – mokytojas“, rež. P. Pukys
1983 „Vilkų šeimyna“, rež P.Abukevičius
1984 „Mažoji gulbė“, rež.P.Abukevičius
        „Rožinis kiras“, rež P.Abukevičius
1985 „Neišbaidytų paukščių kraštas“, rež. P.Abukevičius
1986 „Ugnies žiedas“ „SURVIVAL“, Anglija
        „Baltoji pelėda“, rež. P. Abukevičius
1988 „Gyvybės salos“, rež.V.Damaševičius
        „Pagrindinis respublikos traukinys“, rež.V.Damaševičius
        „Lizdas pasaulio pakrašty“, rež.P.Abukevičius
        „Musteikos poringės“, rež. R. Gruodis
1989 „Pelesos milžinai“, rež.A.Matelis
        „Vėlinių ugnys“, rež.V.Damaševičius
1990 „Vilkų gyvenimas“, NHK Japonija
        „Sugrįžimas“, rež.V.Damaševičius
1991 „Barikadų vaikai“, rež V.Damaševičius
        „Rytoj...“, scenarijus/režisūra/operatorius
1992 „Mano kaimas“, rež.V.Damaševičius
        „Šiaurės simfonija“, rež. P. Abukevičius
1993 „Gėlė ant tako“, rež. V. Damaševičius
1998 „Troškulys“, rež. A.Maceina
2001 „J. Mekas“
        „Aš radau..., arba palakiojimai“, rež.A.Maceina
 
Kino operatorius Arvidas Andrijus Baronas sukūrė per 200 siužetų kino žurnaluose „Tarybų Lietuva“, „Menas“, „Lietuvos pionierius“, „Lietuvos kronikos“, „Novosti dnia“, „Sovietskij sport“, „Fitil“. Daugiau nei 10 kino žurnalų režisierius. Skelbė straipsnius ir nuotraukas žurnale „Kultūros barai“, savaitraštyje „Literatūra ir menas“, knygose „Lietuvos giriose“, „Vilkų paviliotas“, „The Nature of Russia“. Nufilmavęs daugiau 300 val. video medžiagos iš Lietuvos dailės muziejaus renginių.