Naujiena

Aktorius Sigitas Šidlauskas: „Kine – daug pirmų kartų”

  • 2018 09 20

Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriaus Sigito Šidlausko vaidmenų sąrašas teatro scenoje – įspūdingas. Ir vis dėlto, jei reiktų rinktis lygiavertį vaidmenį teatre ar kine, vienas labiausiai mėgstamų teatro režisieriaus Gintaro Varno aktorių, Auksinio scenos kryžiaus nominantas, rinktųsi kiną. „Jau žinau, kas yra rutina teatre, o kine – dar daug pirmų kartų”, – nuoširdžiai sako aktorius, kurio vaidmenį Giedrės Beinoriūtės vaidybiniame filme „Kvėpavimas į marmurą” jau kitą savaitę įvertins žiūrovai. 

 

 

Visai nedaug trūko, kad teatromanai jūsų scenoje niekuomet nebūtų pamatę. Po mokyklos pirmiausia rinkotės mediciną, o tik paskui aktorystę. Ar kada dėl to gailėjotės?

Niekada. Aktoriaus profesija turi minusų, bet esu įsitikinęs, jei dirbčiau kitą darbą, tokios savirealizacijos, kokią ji suteikia, man tikrai trūktų.

 

Ar jums kada nors yra tekę vaidinti mediką?

Man patinka dažnam medikui būdingas bruožas – sugebėjimas blaiviai, su juodojo humoro doze žvelgti į situaciją. Tokį ir vaidinau. 

 

Teatre sukūrėte įspūdingą Režisieriaus vaidmenį. Ar norėtumėte apsikeisti vietomis su režisieriumi iš tiesų?

Niekada neturėjau ambicijos režisuoti. Ir tikrai žinau, kad nenorėčiau papildyti režisierių - diletantų gretas. Jų ir taip netrūksta. 

 

Kasdienybėje nešiojate akinius. Ar jie neįkalina jūsų personažuose?

Akiniai man – ir aksesuaras, gyvenime mielai juos nešioju. Kuriant vaidmenis, kuriuose akiniai trukdo ir apriboja, jų tiesiog nenaudoju. „Kvėpavime į marmurą” su režisiere sutarėme, kad pusę filmo vaidinsiu su akiniais, kitą pusę – be. Šitaip norėjome paryškinti per penkerius metus pasikeitusią mano herojaus Liudo išvaizdą.

 

Esate sakęs, kad kiekvieną herojų, kurį vaidinate, būtina pamilti. Kuo jums simpatingas jūsų herojus iš “Kvėpavimo į marmurą”? Už ką jį pamilote?

Man įdomus jo nešiuolaikiškumas. Gyvena kažkur miškų vidury, tarp šiltnamių ir daržų, dirba mokytoju ir mato savo darbo prasmę. Kai to reikia, moka be skandalo atsitraukti, sugeba atsiprašyti, net jo paslydimai su kita moterimi neturi purvinos išdavystės kvapo. 

 

Kokį jausmą jums paliko filmas, kurį netrukus atiduosite žiūrovų vertinimui?

Pasiruošimo ir filmavimo procesas man liks įdomi, vertinga patirtis. Nepamiršiu, kaip režisierė mus su kolege Airida Gintautaite ir operatoriumi Audriumi Kemežiu išvežė kelioms dienoms į sodybą, kurioje beveik visą laiką buvome filmuojami. Viena režisierės užduočių –improvizuoti, kokie galėjo būti Liudo ir Izabelės santykiai iki taško, nuo kurio prasideda filmo pasakojimas. Toje sodyboje visi kartu analizavome filmo scenas, eskizus. Tai buvo tarsi priverstinis kiekvieno iš mūsų atsivėrimas mažai pažįstamiems žmonėms. Šuolis į eketę. Kai po visko su Airida įsėdome į automobilį važiuoti namo, vienu balsu pasakėme, kad tai buvo sunkiausia repeticija gyvenime. Tačiau po jos atsirado šviesus ryšys, pasitikėjimas tarp aktorių, režisierės ir operatoriaus. Jis lydėjo visą, metus užtrukusį filmavimų etapą. 

 

Ar realiame gyvenime situaciją, kurią patyrė jūsų herojus, jūs, Sigitas, spręstumėte kitaip?

Man rodosi, joks "sprendimas kitaip" dviejų žmonių istorijos iš filmo nepakeistų. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad sprendimas įsivaikinti berniuką iš globos namų, yra lemtinga klaida. Bet iš tiesų naujas vaikas tampa tik katalizatoriumi, nuo kurio situacija šeimoje įgauna tikros tragedijos pagreitį. Ciniškai žiūrint, Izabelei ir Liudui geriau būtų buvę iš viso nesusitikti, – juk pusę kartu praleisto laiko jie yra nelaimingi. Ibseniška maksimalistė ir žemiškas inkaras. Iš šitos priešybių traukos kyla didelė aistra ir ne ką mažesnis nusivylimas. 

 

Kartu su jumis filme vaidino net keletas vaikų. Ką reiškia dirbti šalia neprofesionalių aktorių?

Visą darbą su vaikais nudirbo režisierė. Net nežinau, ką jiems sakė, kaip įtikino? Mums tik reikėjo daugiau kantrybės kartoti dublius. Vaikai, jei patiki veiksmo aplinkybėmis, niekuo nesiskiria nuo suaugusių partnerių. 

 

Filmą jau matėte. Ką reiškia žiūrėti jį dar kartą, per premjerą?

Filmą žiūrėjau keletą kartų. Gal tik dabar galiu į jį pažvelgti kiek objektyviau. Pasitikėjimo suteikė šilta Karlovi Varų kino festivalio publikos reakcija. Po pirmosios  peržiūros namie, sau turėjau labai daug priekaištų, – nemėgstu žiūrėti į save ekrane.  Kažin, ką apie šį savo darbą galvosiu po dvidešimties metų? Iš vyresnių kolegų esu girdėjęs, kad, bėgant laikui, požiūris smarkiai pasikeičia.

 

   

Filmas „Kvėpavimas į marmurą” pasakoja vienos šeimos istoriją. Izabelė, Liudas ir epilepsija sergantis jų sūnus Gailius gyvena kaimo sodyboje. Izabelei pavyksta įtikinti vyrą, kad jie turėtų įsivaikinti vaikų namuose augantį, užsispyrusį ir paslaptingą šešiametį Ilją. Nuo tos akimirkos šeimos gyvenimas pradeda keistis…

 

Filmo „Balkonas” režisierės Giedrės Beinoriūtės naujausias vaidybinis filmas „Kvėpavimas į marmurą” Lietuvos kino teatruose pasirodys rugsėjo 28 dieną.