Naujiena

Aštuntojo tarptautinio kino festivalio „Baltijos banga“ atgarsiai

  • LKS
  • 2016 09 07

Šių metų tarptautinis kino  festivalis „Baltijos banga“ į  vieną iš nuostabiausių Lietuvos vietų – Nidą – priviliojo nemažą būrį ištikimų žiūrovų. Atidarymo vakarą gausiai susirinkusiai publikai buvo parodytas estų dokumentinis filmas „Skruzdėlynas“ (režisierius Vladimiras Loginovas) ir Šarūno Barto drama „Ramybė mūsų sapnuose“.

Per aštuonias festivalio dienas kino mylėtojai buvo pamaloninti ne tik naujausiais ir klasika tapusiais Baltijos šalių filmais, bet ir susitikimais su kino meistrais bei kitais festivalio dalyviais.  Festivalyje svečiavosi kino režisierius Algimantas Puipa (parodyta 2015 metų jo režisuota drama „Edeno sodas“) bei šio filmo operatorius Viktoras Radzevičius; režisierė Agnė Marcinkevičiūtė pristatė šiais metais sukurtą dokumentinę juostą apie garsų išeivijos solistą Arnoldą Voketaitį („Prisimenu motinos balsą“), o režisierius Linas Mikuta su operatore Kristina Sereikaite papasakojo apie šiemet Argentinos dokumentinio kino festivalyje laurus nuskynusios juostos „Šaltos ausys“ sukūrimo aplinkybes. Latvių režisierės Ināros  Kolmane labai jautrią ir šviesią dokumentinę juostą „Ručė ir Norie“ pristatė šio  filmo montažo režisierė Liga Pipare, o Ieva Ozoliņa, dokumentinio filmo „Mano tėvas bankininkas“ režisierė, prisipažino, kad šis filmas apie pačios režisierės šeimą – savotiška psichoterapija. Katrīna Tomašcka,  trumpametražio filmo „PaPa“ prodiuserė, pristatė latvių trumpametražių filmų programą. Estų režisierius Peteris Vihma papasakojo apie savo dokumentinį filmą „Belaidis gyvenimas“, kurio pagrindiniai herojai - keistuoliai, panūdę ištrūkti iš civilizacijos gniaužtų.

Festivalio vadovas Gytis Lukšas ne kartą pabrėžė, kad iš trijų Baltijos šalių didžiausio pripažinimo Europoje ir už jos ribų sulaukia vaidybinis estų kinas. Kartu su Estijos kinematografininkų sąjungos vykdomojo komiteto nariu Jaaniu Valku buvo svarstoma, kokios šios sėkmės priežastys.  Viena iš galimų priežasčių – keletą kartų didesnis valstybinis kino finansavimas, palyginti su kitomis Baltijos šalimis. Toks puikus finansavimas suteikia galimybę dirbti drauge kelių kartų kūrėjams, o neretai ir bendradarbiaujant su kitų šalių partneriais (Suomija, Gruzija). Estijos kinematografininkų sąjungos vykdomojo komiteto narys Jaanis Valkas teigė, kad  kita priežastis galėtų būti Estijos menininkų pasirenkamos temos – jos esą universalios, įdomios visiems, ne tik estams. Tuo galėjo įsitikinti ir šių, ir praeitų metų „Baltijos bangos“ žiūrovai. Pernai festivalyje matėme didelio populiarumo tarptautinėje erdvėje sulaukusius estų vaidybinius filmus „1944“ ir „Vėjų kryžkelėje“, nagrinėjančius opiausias savo krašto istorines problemas. Šios istorijos pateiktos taip, kad yra aktualios ir įdomios  ne tik estams, bet ir už šalies ribų. Šiemet estai festivaliui parinko labai skirtingus filmus: drama „Alpinistas vaiduoklis“ (režisierius Urmas Eero Liiv) – tikrais įvykiais pagrįsta nuotykinė istorija su siaubo elementais, o štai  jauno režisieriaus Mihkelio Ulko drama „Nulinis taškas“ nagrinėja jautrią ir  ne tik Estijos jaunimui aktualią patyčių mokykloje, smurto, sudėtingų šeimos santykių temas. Iš šių metų festivaliui pateiktos estų dokumentikos norėtųsi išskirti  jaunos režisierės Noros Sarak filmą „Į šviesą“. Ši juosta pasakoja apie motiną ir sūnų, gyvenančius kadaise Estijai priklausiusioje, o dabar Rusijos dalimi tapusioje Pečioroje. Poetiškas filmas Estijos dokumentinio kino gildijos pripažintas geriausiu estų dokumentiniu filmu.

Festivalyje išvydome ir vienos talentingiausių bei originaliausių Latvijos režisierių Lailos Pakalniņos, garsėjančios ekscentriškumu bei paradoksaliais siužetais, dramą „Aušra“. Filmas  remiasi propagandine sovietine istorija apie pionierių Pavliką Morozovą. Iš latvių dokumentikos norėtųsi išskirti jau minėtą režisierės Ināros Kolmanės filmą „Ručė ir Norie“. Itin šiltas, „moteriškas“ filmas, pasakojantis netikėtą ir įdomią istoriją: jauna japonė antropologijos studentė Norie atvyksta tyrinėti Latvijos suitų bendruomenės ir apsistoja pas aštuoniasdešimtmetę Ručę. Japonę Norie tiesiog pakeri senosios suitų bendruomenės kultūrinės tradicijos, papročiai, dainos ir tautiniai kostiumai. Grįžusi į gimtąją Japoniją, mergina su pasididžiavimu nešioja tautinį suitų kostiumą, pasakoja savo tautiečiams apie paslaptingąją Latviją ir... svajoja sugrįžti pas Ručę. Beje, unikali suitų kultūrinė erdvė, vienijanti apie 2000 žmonių – tai katalikiška salelė liuteroniškoje Kuržemėje, nuo 2009 metų įtraukta į UNESCO Pasaulio nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Prasmingas ir šiltas filmas, pakerėjęs festivalio žiūrovus. Tikras kontrastas šiam filmui – režisieriaus Lino Mikutos naujausias darbas „Šaltos ausys“. Čia artimiausiais giminystės ryšiais susieti žmonės – Lietuvos pakraštyje, vienkiemyje gyvenantys tėvas ir kurčnebylys sūnus – negirdi ir nesupranta vienas kito sielų šauksmo, jų pasaulėjauta tokia skirtinga, kad bandymai susikalbėti virsta konfliktais...

„Baltijos bangos“ programoje – taip pat ir temos, nagrinėjančios šių dienų aktualijas. Vokiečių televizijos ir radijo kanalas „Deutsche Welle“ šiemet festivalyje dalyvavęs svečio teisėmis, pristatė du aktualiosios dokumentikos filmus. Apie juos papasakojo į festivalį atvykęs „Deutsche Welle“ atstovas Borisas Banchevskis. Filmas „Maištininkai“– sukilę prieš sistemą“ („Whistleblower - Alone Against the System“) pasakoja apie žmones, išdrįstančius atskleisti korupcijos, piktnaudžiavimo duomenimis ar karo nusikaltimus, nebijantys savo gyvenimo paversti košmaru, nes valstybinės institucijos dažniausiai ne maištininkų, o didžiulių korporacijų pusėje. „Kelias į laisvę“ („My escape“)  – dar vieno „Deutsche Welle“ režisieriaus filmas apie pabėgėlius – taip pat opią šių dienų problemą. Jų ilga ir sekinanti tūkstančių kilometrų ilgio kelionė išsvajotosios Vokietijos link pasakojama pačių pabėgėlių. Vieno iš karščiausių šių dienų geopolitinio taško – Donecko srities miesto Mariupolio – kasdienybė atskleidžiama drąsaus ir nebijančio rizikuoti savo gyvybe režisieriaus Manto Kvedaravičiaus šių metų dokumentinėje juostoje „Mariupolis“. Ši juosta apdovanota „Auksine gerve“ kaip geriausias dokumentinis filmas.

Svečių teisėmis festivalyje šiemet dalyvavo ir Lenkija. Lenkijos institutas Vilniuje festivaliui padovanojo dvi pastarųjų metų dramas: režisieriaus Magnuso von Horno „Įsibrovėlį“ bei režisieriaus Lukaszo Palkowskio „Dievus“. Pastarasis filmas buvo itin palankiai įvertintas žiūrovų. Šių filmų pristatyti į Nidą atvyko Lenkijos instituto Lietuvoje direktorius Marcin Łapczyński ir projektų koordinatorė Anna Pilarczyk-Palaitis.

Festivalyje laikomasi tradicijos ne tik supažindinti su vertingiausiais Baltijos šalių filmais, bet ir parodyti restauruotos ir suskaitmenintos nemarios klasikos. Šiemet pamatėme po filmą iš estų, latvių ir lietuvių kino aukso fondo – tai 1969 m. režisieriaus Leonido Leimanio drama „Mano turtinga ponia“, 1968 m. Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos juosta „Jausmai“ ir estų režisieriaus Olavo Neulando 1979-ųjų dramą „Lizdas vėjyje“.

Plėtojama ir dar viena tradicija – rengti seminarus-diskusijas aktualiais Baltijos šalių kinui klausimais. Šiemet diskutuota tema „Audiovizualinių kūrinių autorių teisės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje“. Tarp dalyvių: Estijos kinematografininkų sąjungos vykdomojo komiteto narys Jaanis Valkas, audiovizualinių kūrinių autorių teisių agentūros AVAKA direktorius Darius Vaitiekūnas, teisininkas iš Latvijos Rihards Gulbis, vadovavęs darbo grupei, kūrusiai naująjį Latvijos autorinių teisių įstatymo projektą, prodiuserė A. Matelienė, kino režisierius Arūnas Matelis, ir kiti. Po diskusijos reziumuota, kad Baltijos šalių rinkos, o ir iššūkiai bei problemos – panašios. Viena iš bendrų problemų – audiovizualinių kūrinių autorių teisės apsaugotos menkiau nei kai kurių kitų meno sričių autorių teisės. Dar viena įvardinta problema – nesuvaldomas internetinis piratavimas. Šio proceso suvaldyti kol kas nepajėgia nė viena Europos šalis. Gytis Lukšas diskusijos pabaigoje pasiūlė trims Baltijos valstybėms vienytis sprendžiant šią problemą ir kuriant įstatymus.

Visuomet linksmai nuteikia dar viena festivalio tradicija – vaikų animacijos mokyklėlė ir jos metu sukurto filmuko peržiūra. Šiemet pasinaudodami mitologinių Baltijos šalių milžinų Lačplėsio, Neringos, Kalevalos personažais ir padedami animacijos meistrų Iljos Bereznicko, Valento Aškinio bei Jūratės Leikaitės-Aškinienės vaikai sukūrė filmą gaisrų Kuršių nerijoje prevencijos tema „Baltijos milžinai“.

Malonus netikėtumas, kad „Baltijos banga“ šiemet sulaukė ypatingos viešnios iš Prancūzijos. Radijo stoties „Radio France Internationale“ Rusijos skyriaus vadovė Inga Waterlot įrašė pokalbį su festivalio vadovu Gyčiu Lukšu, tad žinią apie festivalį „Baltijos banga“ ji paskleis ir Prancūzijoje, kurioje aktyviai domimasi Baltijos šalių, ir ypač lietuvių kino laimėjimais.

Kitąmet lauksime atūžiant jau „devintosios“ „Baltijos bangos“... 

 

Parengė Rasa Šimkutė