Naujiena

Atgarsiai. Tarptautinis animacinių filmų festivalis Ansi 2016

  • Rengėjų inf.
  • 2016 06 30

Animacinio kino kūrėjos Jūratės Leikaitės įspūdžiai iš Tarptautinio animacinių filmų festivalio Ansi (Anessy) 

 

Tarptautinis animacinių filmų festivalis Ansi (Anessy) yra vienas didžiausių festivalių pasaulyje, kurio reikšmė ir svarba vis didėja. Šiemet lietuvių delegacija festivalyje buvo labai gausi, atvyko net devyni atstovai iš įvairių Lietuvos studijų ir organizacijų. Ryšiai, pažintys ir kontaktai tapo svarbūs ne tik filmų gamybai, bet ir festivalinių filmų atrankai. Gausų dalyvavimą lėmė ir tai, jog Lietuvos kino centras prie Lietuvos kultūros ministerijos dalinai finansavo kelionės išlaidas.

Juodas, papuoštas keliomis ornamentinėmis gijomis Lietuvos stendas MIFA, pagrindinėje mugėje buvo santūrus ir kuklus. Visi, kurie prieidavo prie stendo ir domėjosi mūsų šalies filmais, dovanų gaudavo puikiai išleistą animacijos ir video žaidimų katalogą. Deja, šiemet konkursinėje ar panoramos programose nedalyvavo nei vienas lietuviškas animacinis filmas. Sukurtų animacinių filmų gausa taip pat negalime pasidžiaugti.

Festivalio metu veikusioje komercinėje ir edukacinėje mugėje MIFA dalyvavo apie 2800 dalyvių iš įvairių šalių. Vienoje erdvėje buvo pristatomi  profesionalių studijų  filmai, projektai, o kitoje patalpoje buvo supažindinama su pažangiausiomis technologijomis, demonstruojamos naujos kompiuterinės programos. Ypač įdomūs ir patrauklūs buvo interaktyvūs žaidimų stendai. Teko ir man galimybė pažaisti interaktyviame žaidime – pašaudyti Karibų piratų laive į mane skraidančius romo butelius.

MIFA mugė dirba jau daugiau kaip 30 metų, suteikdama galimybę vystyti ir plėtoti filmų gamybą visiems animacijos industrijos specialistams. MIFA mugės metu buvo organizuojami projektų pristatymai, vedamos edukacinės paskaitos. Šiemet MIFA aplankė Prancūzijos prezidentas Francua Holandas (Francois Hollande) ir Prancūzijos kultūros ir švietimo ministras Audrei Azoulai (Audrey Azoulay). Tą dieną apsauga dirbo ypač atsakingai. Didelis būrys svečių aplankė prestižinių Europos animacijos mokyklų Gobelin (GOBELINS) ir „l’école de l’image“ stendus, fotografavosi prie CNC, Milimaž (Milimage) ir Prancūzijos televizijos ekspozicijų. Prancūzijos prezidento vizitas rodo, kad Prancūzijos ir Europos animacinių filmų pramonės vystymui skiriamas ypatingas dėmesys. Europos kino forumo konferencijoje, kurią organizavo Europos Komisija ir Europos kūrybiškumo skatinimo fondas,  buvo aptartos strateginės kryptys apie visokeriopą pagalbą nepriklausomiems Europos kino teatrams. CNC prezidentas Frederikas Bredinas (Frédérique Bredin) kalbėjo apie Prancūzijos animacinių filmų sklaidos plėtrą užsienyje. MIFA ir festivalio svečias prodiuseris Džefrei Kacenbergas (Jeffrey Katzenberg) buvo apdovanotas specialiuoju prizu už nuopelnus skatinant filmų gamybą.

Prancūzijos transliuotojai yra įsipareigoję rodyti ir teikti finansinę paramą įvairiems animaciniams projektams, todėl filmų kūrėjų gyvenimas yra intensyvus. Didelė dalis animacijos mokslus baigusių studentų užsiima komiksų piešimu. Komiksų knygos yra labai populiarios Prancūzijoje. Komiksai piešiami ne tik vaikams ar suaugusiems, tai ir mistiški siaubo siužetai, kaubojų ar herojų kovos, tai ir komiksų serijos pagal animacinius filmus. Lietuvoje komiksai gana sunkiai skinasi kelią.

Festivalio metu buvo populiarūs virtualios realybės seansai. Vienas įdomiausių Kanados projektas „Kentauras“, kurio metu žiūrovai patekdavo į molekulių ir ląstelių pasaulį, kartu su atomais skrido į  visatos centrą. Muzika ir garsiniai efektai sukuria tikroviškumo įspūdį,lyg pats dalyvautumei  gyvybės kūrimo procese.

Festivalio konkursinės programos

Festivalio konkursinėse programose rodomi patys naujausi trumpo metro, pilnametražiai animaciniai filmai, televiziniai serialai, komerciniai ir eksperimentiniai filmai iš viso pasaulio. Šio festivalio metu ypatingas dėmesys buvo skirtas Prancūzijos animacijai, programos sudarytojas ir kuratorius buvo Marco de Blois.

Režisierius Mišel Dudok de Wit (garsiojo trumpo metro filmo „Tėvas ir duktė“ autorius), pristatė pilnametražį filmą „Raudonas vėžlys“. Jį sukūrė kartu su garsia japonų studija „Ghibli“ ("Studio Ghibli"). Vienišas vyriškis po audros išmetamas į negyvenamą tropikų salą. Pažintis su salos gyvenimu, ypatingas santykis su gamta, susiliejimas su dangumi ir jūra. Jis kelis kart bando nesėkmingai išplaukti iš salos. Jam sukliudo didelis raudonas vėžlys. Vėliau vėžlys išropojo į krantą, kur vyriškis jį apvertė numirt ant saulės. Netikėtai vėžlys virto nuostabia moterimi. Su ja vyriškis nugyveno likusį gyvenimą ir net susilaukė kūdikio. Filme „Raudonas vėžlys“ sužavėjo ne tiek animacija, siužetas, ar režisūra, o nuostabus gamtos ir atmosferos perteikimas. Filmas susilaukė didelio žiūrovų susidomėjimo, galima buvo pažiūrėti dokumentinį filmą „Michaelio Dudoko de Wit ilgesys“ ("The Longing of Michaël Dudok de Wit") apie autoriaus kūrybą.

„Disney studijos“ (kartu su „Pixar“) gerbėjų džiaugsmui buvo parodytas naujausias studijos filmas „Piper“ (režisierius Alan Barilar). Ką tik iš kiaušinio išsiritęs paukštelis pradeda savo nuotykius žemėje. Šis filmas kiek vėliau pateks į ekranus kartu su nauju „Disney studijos“ filmu „Ieškant Dori“. Apie šio filmo kūrimo kelią papasakojo į festivalį atvykę filmo režisieriai.

Europos animacijos pristatymas

Latvija taip pat turėjo stendą, kuriame puikavosi šalyje sukurtų filmų plakatai ir išraiškingi personažai. Jų išleistas katalogas panašus į mūsų savo forma, tačiau turinys visai kitoks. Latvijos kino centras per metus finansuoja net 5 animacinius pilno metro filmus ir daugybę trumpo metro filmų, skirtingų temomis ir atlikimo technika. Konkursinėje programoje dalyvavo net du latvių filmai. Vienas jų, režisierės Indros Sproges filmas „Beribė dėžutė“ ("Infinity Box") laimėjo pagrindinį prizą užsakominių filmų kategorijoje. Įvairiausi plastelino personažai keičiasi pagal latvių abėcėlės raides, sudarydami netikėtas kompozicijas. Garsus latvių režisierius Vladimiras Leščiovas (Vladimir Leschiov) konkursinėje programoje pristatė savo naują, net dvejus metus pieštą filmą „Belaukiant Naujųjų metų". Latvių stende galima buvo įsigyti šio autoriaus ranka pieštų animacinių filmų komponuočių.

Estiją atstovavo „EEsti Joonisfilm" studija. Konkursinėje programoje buvo du estų filmai: režisieriaus Kasparo Jancio karikatūrinis filmas „Pianinas“ ("Piano") ir Priito Tenderio ir Nefang Wei filmas „Paukštis Flu“. Paukštis Flu gyvena ypatingoje obelyje, kurio vaisiai tokie skanūs, jog vilioja ne tik mažuosius vikšrelius, bet ir pavojingą gyvatę. Nekonkursinėje programoje buvo parodytas „Nukufilm“ studijos filmas „Urbanimatio“ (režisieriai Hardi Volmer, Urmas Joemees). Tai poetinis pasakojimas apie miesto grožį. Mirgantis ekranas įtraukia žiūrovą. Vienas iš retų juokingų festivalio filmų buvo Estijos meno Akademijos studento Sanderio Joono (Sander Joon) filmas „Velodrol“ ("Velodrool"). Šaržuotas piešinys iš karto nuteikia linksmai, o ir siužetas vystosi greitai, vis labiau nustebindamas. Dviratininkas varžybas pradeda norėdamas tik vieno – parūkyti, važiuodamas ratais treke jis vis suspėja užsukt už kampo ir parūkyt. Žiūrovų minia audringai reaguoja į kiekvieno kritusio varžybose dviratininko traumą ar netgi žūtį. Per šešias filmo minutes režisierius parodo savo fantazijos ir išmonės bagažą, prajuokindamas žiūrovus.

Pats gražiausias ir šviežiausias savo meniniu stiliumi buvo Lenkijos stendas. Ypatingas dėmesys vaikiškų serialų kūrimui. Stende pastatytas animacinio serialo personažo mergaitės Basios kambarys su žaislais ir baldais. Jaunoji karta atveria naują etapą Lenkijos animacijos istorijoje. Dar prieš kelis metus studentaudami atvykdavę jaunuoliai dabar atstovauja intensyvią gamybą kuriančioms animacinėms studijoms. Smagu, kad Lenkijos vyriausybė skiria ypatingą dėmesį savo animacijos kūrimui, įstatymų pagalba skatindama finansuoti nacionalinių televizinių serialų gamybą. Taip atsiranda vis daugiau smagių filmų vaikams. Ir kūrėjams gerai, ir studentams pabaigus mokslus bus kur dirbti ir kurti animaciją. Lenkijos prodiuseriai ieško naujų projektų idėjų ir gamybos partnerių.

Festivalio laimėtojai

Pagrindinį prizą trumpo metro filmų kategorijoje laimėjo kanadiečių režisieriaus Franko Diono (Franck Dion) filmas „Dingusi galva“. Pagrindinė herojė Džakvilina pametė savo galvą, bet kas gi čia tokio... jos kelionei link jūros tai netrukdo. Ji nusprendžia sėsti į traukinį viena, lyg nieko nebūtų nutikę, nesvarbu, kad ji be galvos... Kai atidaro traukinio kupė duris - už jų didžiulė žuvis su jos galva. Kitos žuvys, taip pat kaip ir ji, be galvų... Frankas Dionas yra vienas garsiausių Prancūzijos iliustratorių, dekoratorių ir scenografų. Savo filmuose jis sukuria ypatingą atmosferą, keisto pasaulio viziją. Filmas  „Dingusi galva“ sukurtas naudojant 2D ir 3D technikas. 

Specialų žiuri apdovanojimą laimėjo režisieriaus Sebastiano Laudenbacho  pilno metro filmas „Mergina be rankų“. Tai brolių Grimų pasakos interpretacija. Malūnininkas prižadėjo savo dukrą velniui už turtus ir auksą. Tam, kad išsipildytų tėvo svajonė tapti turtingu, reikėjo nukirsti dukrai rankas. Netekusi rankų mergina patraukia per pasaulį. Vandens dvasios padeda jai surasti geraširdį princą. Šis ją pamilsta ir vestuvių proga jai padovanoja auksines rankas. Prasideda karas ir princui tenka išvykti. Pilyje gimsta kūdikis, tačiau velnio užmačios priverčia moteriškę palikti pilį. Po kelerių metų, pasibaigus karui, princas suranda savo mylimąją su sūnumi ir viskas baigiasi laimingai. Šis filmas nuo pat pradžių nuteikia poetiškai. Filmo autorius yra garsus dailininkas. Eskiziniais lengvais linijos brūkštelėjimais kuriamos charakterinės personažo scenos. Potėpiais ir silueto užuominomis vaizduojami gamtos peizažai. Filmas pilnas vidinės erdvės, žiūrovas turi pats nuspėti baltose ekrano plotuose menamą piešinį.

Pagrindiniu festivalio prizu Kristalu ir publikos apdovanojimą pelnė režisieriaus Klodo Baro (Claude Barras) pilno metro lėlinis filmas „Mano gyvenimas lyg moliūgo“ ("My life as a Courgete"). Filmas yra dviejų šalių Šveicarijos ir Prancūzijos studijų kūrinys. Moliūgas yra dešimties metų berniuko slapyvardis. Po staigios mamos mirties jis yra siunčiamas į globos namus, kur susitinka kitus našlaičius. iš pradžių jis iš visų jėgų bando surasti savo vietą šioje aplinkoje, tačiau tai pavyksta ne iš karto. Vėliau jis ima labiau pasitikėti savo jėgomis, suranda supratimą ir meilę, o filmo pabaigoje – naują šeimą.

Prancūziško trumpo metro filmų kategorijoje publikos apdovanojimą ir Andre–Martin apdovanojimą pelnė režisieriaus Deivido Kogardo Dasaut (David Coquard-Dassault) filmas „Periferija“ ("Peripheria“). Tai dvylikos minučių kelionė į ištuštėjusį dangoraižių kapinyną. Juodų didelių šunų gaujos klaidžioja tarp apleistų kiemų, koridorių, nykių rūsių, kambarių ir tamsių perėjimų. Filmo nuotaika tokia gūdi, kad pasijauti atsidūręs šių laikų Pompėjoje, mirusiame mieste, kur tarp žmonių gyvenimo liekanų siaučia vėjai.

Nedaug festivalyje buvo parodyta linksmų filmų. Todėl ironiškas švedų režisierės Joanos Rytel filmas „Mamos liepsnose" ("Moms on Fire") susilaukė daug publikos reakcijos. Filmas laimėjo specialųjį žiuri apdovanojimą ir Alpių regiono specialųjį prizą. Autorė savo filmuose nuolat gvildena seksualumo, abortų, rasizmo, feminizmo ir kitas aštrias temas. Dvi nėščios mamos, beviltiškoje nuotaikoje drybso kambaryje ant sofos. Liko keturios dienos iki jų gimdymo. Pilvai trukdo bet ką veikti –  ir miegoti, ir valgyti, o vyrai seniai nebeužsiima su jomis seksu. O linksmintis gi vis tiek norisi...

Bulgarų kilmės režisierius Teodoras Uševas (Teodor Ushev), kuriantis Kanadoje, laimėjo jaunimo žiuri prizą už trumpametražį filmą „Akloji Vasia“. Šį filmą visi žiūrėjome su specialiais akiniais, suteikiančiais vaizdui stereoskopinį erdvės įspūdį. Tai pasaka apie mergaitę, kuri gimė keistomis akimis: viena akis matė praeitį, kita akis matė ateitį. Tačiau šių dienų tikrovės ji matyti negalėjo. Todėl žmonės ją praminė „Akloji Vasia“. Nors filmas sužavėjo stereoskopinio vaizdo technika, sudėtinga grafika ir istorija, tačiau bendras įspūdis po filmo paliko slegiantį įspūdį. Filmas gavo ne tik jaunųjų žiuri apdovanojimą, bet ir specialųjį žiuri prizą, Mažąjį Kristalą.   

FIPRESCI apdovanojimas atiteko Mišelei ir Uriui Kranot (Michelle Kranot, Uri Kranot) už  filmą „Kaip ilgai, ne ilgai“ ("How Long, Not Long"). Tai vizualinė kelionė, verčianti mus susimąstyti apie universalius bendražmogiškus procesus. Nesvarbu, kokioje šalyje vyksta veiksmas, vaizdais pasakojama apie nacionalistines, rasistines, emigracijos ir tolerancijos problemas. Šis filmas įdomus savo sudėtinga atlikimo technika.

Eksperimentinių filmų kategorijoje laimėjo kanadientės režisierės Moja Jobin Pare (Moïa JOBIN-PARÉ) filmas „4 min. 15 sek. pasikeitimų“. Autorės siluetas atsispindi lange. Kitoje lango dalyje matyti įdomūs procesai, įbrėžimai, nuvarvėjimai. Peizažas už lango susipina su grafiniais piešiniais. Keturios filmo minutės prabėga greitai, nepabosta žiūrėti į linijų ir vaizdų koliažą, nors siužeto kaip ir nebuvo. 

Žiuri apdovanojo režisieriaus Michai Grecu (Mihai Grecu) devynių minučių filmą „Galybės atspindžiai" ("The Reflection of Power"). Prancūzijos ir Rumunijos bendros gamybos filmas, kuriame apjungiama 3D animacija, fotografijos ir video medžiaga. Filmo nuotaika gūdi ir grėsminga. Į tamsius vandenis lėtai nugramzdinami didelio miesto dangoraižiai, aikštės ir parkai. Katastrofos nuotaika kuriama dviprasmiškai: gelbėti žmonių nereikia, nes jų nėbėra, o autorius mėgaujasi galimybe paskandinti ant postamentų sustingusias vadų skulptūras, ant sienų išrašytus rėksmingus politinius šūkius ir plakatus, partiją garbinančias freskas.

Festivalio konkursinėse programose buvo parodyta tik keletas filmų vaikams. Jie nesužavėjo nei savo idėjomis, nei meniniu stiliumi. Vaikams daugiausiai yra kuriami televiziniai serialai. Žiuri apdovanojimą už televizinį serialą vaikams laimėjo Danijos ir Anglijos serialas „Lili“ serija „Lili mėgsta maistą“ (režisierė Siri Melchior). Lengvas, eskizinis personažų piešinys yra patrauklus, tačiau pagrindinė filmo mintis man buvo nemaloni. Pagrindinė serialo veikėja mergaitė Lili kiekviename filme krečia blogus darbus: jei ji nenori valgyti, tai maistą kabina sau ant ausų, kiša į nosį, užsideda ant galvos. Manau, kad tai rodo neigiamą elgesio pavyzdį.

Kristalu apdovanotas 27 minučių televizinis filmas šeimai „Pagaliukas žmogutis“ ("Stic man'). Nuotaikinga tėtės kelionė namo prieš Kalėdas. Specialiu prizu apdovanotas 26 minučių filmas „Atgal į mokyklą“ apie kaubojų ir indėną, kurie linksminasi tuščioje mokyklos klasėje, pamiršę, jog tai pirma mokslo metų diena.

Garbės Kristalas – specialus apdovanojimas už gyvenimo nuopelnus animacijos pasauliui buvo įteiktas prodiuseriui Didjer Bruneriui (Didier Brunner). Publika dažniausiai pažįsta filmų režisierius, todėl buvo ypač malonu matyti į sceną išėjusį nedidelio ūgio ir kuklų žmogų. Salė atsistojusi dėkojo filmų„Kiriku ir ragana“, „Kiriku, vyras ir moteris“, „Trio iš Belevilio“, „Jūros daina“ , „Ernestas ir Celestina“, „Keltų paslaptisprodiuseriui Didjer Bruneriui. Jis skaitė padėkos kalbą apsuptas ūrys animacijos milžinų, garsių režisierių, sukūrusių nuostabiausius pilnametražius filmus, pelniusius daugybę prizų ir žiūrovų simpatijų.

Festivalio metu veikė animacijos kūrėjų parodos

Šato pilyje veikė paroda, skirta vieno originaliausių ir garsiausių prancūzų animatoriaus, rašytojo, vaidybinių filmų scenaristų,  Žan - Fransua Laguionio (Jean - Francois Laguionie) (g. 1978) paroda. Galima buvo pažiūrėti dokumentinį filmą apie jo kūrybą. Įdomu, kad jis net dešimt metų mokėsi pas vieną garsiausių prancūzų animatorių Paulį Grimault (Paul Grimault). Šiemet specialiai skirtoje programoje buvo parodytas 2016 metais sukurtas filmas „Luiza“ ("Louise"). 1965 metais jo filmas „Moteris ir violončelininkas“ laimėjo Gran Prix Anesy festivalyje. 1978 metais autoriaus trumpo metro filmas „Kelionė per Atlantą" Kanuose laimėjo „Palmės“ šakelę ir apdovanojimą „Cezaris“. Parodoje taip pat įdomiai pristatomas garsios Prancūzų studijos „Le Fabrik“ ("le Fabrique") kūrybinis etapas. Žan - Fransua Laguionio retrospektyvinėje kūrybos parodoje daugybė eskizų ir kadruočių. Eksponuojamos didelės dekoracijos, tapytos ant popieriaus guašu. Jose sukurtos mistiškos, siurrealistinės erdvės.

Kai baigiasi festivalis, visuomet liūdna, o „kūrybinio dopingo“ turi užtekti visiems metams. Naujos pažintys, susitikimas su senais draugais, malonūs vakarėliai ir puikių filmų peržiūros ilgai išliks atmintyje. Festivalio organizatoriai pranešė, jog kiti metai bus skirti kinų animacijos pristatymui. Taigi lauksime samurajų kovų ekrane...O aš laukiu kelionės į jubiliejinį Hirosimos festivalį.

 



Nuotraukos