Naujiena

Kinematografininkų sąjungos Kino klubo renginiai balandžio mėnesį

  • LKS informacija
  • 2018 04 03

Šių metų balandį Lietuvos kinematografininkų sąjungos Kino klubas nudžiugins ypatinga filmų programa!

Pristatome naują rubriką – Kino archeologija. Atraskite dar neatrastus režisierius, pamatykite dar nematytus filmus! Nustebkite ir pasidžiaukite kino įvairiaspalviškumu ir jo galimybėmis. Eikite į neištyrinėtą kino teritoriją kartu su stalkeriu Ramūnu Aušrotu!

Pirmose Kino archeologijos dirbtuvėse susipažinsime su bavaru Percy Adlonu („Bagdado kavinė“) ir jo ankstyvąja kūryba. Šį įdomų režisierių jums pristatatome kartu su Goethe's institutu Lietuvoje. 

Vėliau pristatysime žiūrioviškiausią visų laikų lietuvišką filmą „Skrydis per Atlantą“ (restauruota filmo kopija).

Visi Kino klubo renginiai – NEMOKAMI. 

Kino klubo renginiai vyksta ketvirtadienio vakarais – Lietuvos kinematografininkų sąjungos salėje (Vasario 16-osios g. 8, Vilnius). Renginių pradžia – 18:00 val. 

PROGRAMA / 2018 m. balandis

Balandžio 5 d. 

„TRYS SKRYBĖLĖS“

Rež. Ramunė Rakauskaitė

Dokumentinis / 2017 / Lietuva / 43 min. 

Trys skrybėlės – pasakojimas apie tris unikalius skrybėliuotus kūrėjus: aktorių Valentiną Masalskį, filosofą Algį Mickūną, bei dailininką Rimantą Olšauską.

Tai šviesi, džiaugsminga ir filosofiška istorija ne tik apie talentingas asmenybes su skrybėlėmis, bet ir apie gyvenimo ir kūrybos polėkį, džiaugsmą bei prasmę. 

Visi filmo herojai šiek tiek panašūs: savo brandžiu mąstymu, fundamentaliais darbais, visatos supratimu ir be abejo, savo siluetu, kurį įformina puošia skrybėlė. Tačiau visi jie ir be galo skirtingi. Nors Algis Mickūnas – visų vyriausias, tačiau jis spinduliuoja jaunatviškumu, laisvumu ir nepralenkiamu proto aštrumu. Valentiną Masalskį daugelis irgi galėtų pavadinti filosofu. Jo mintys apie aktoriaus darbą, kūrybą – išminčiaus traktatai; jis griežtai laikosi savo principų bei pažiūrų ir siekia pagal juos ugdyti studentus. Jiems jis – guru, mokytojas tikrąja to žodžio prasme.

Ramus Rimas Olšauskas gali ir žodžio nepratarti, tik sėdėti ir lėtai rūkyti pypkę, tačiau jo įžvalgos apie meną ar nuoširdūs atsivėrimai apie gyvenimą – intelektualiai provokuoja.

Visi jie – neprisitaikėliai, savo tiesų taikūs skleidėjai.  

Balandžio 12 d.

„SKRYDIS PER ATLANTĄ“

Rež. Raimondas Vabalas

Vaidybinis / 1983 / Lietuva / 95 min. 

Po 35-erių metų sugrįžta restauruotas legendinis Raimondo Vabalo filmas „Skrydis per Atlantą“.

Filmas pasakoja apie vieną svarbiausių XX a. lietuvių gyvenimo įvykių – 1933-iųjų legendinį lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį lėktuvu „Lituanica“ per Atlantą siekiant išgarsinti lietuvių tautos vardą – sulaukė didžiausio šalies kino istorijoje populiarumo. Tuo metu jį pažiūrėjo daugiau kaip 647 tūkst. žiūrovų. 

Balandžio 19 d.

„Lietuvos valstybinio jaunimo teatro metraštis. 1975–1985 m.“ (Ketvirtoji dalis)

Dokumentinis / 2015 / Lietuva / 57 min.

Rež. Rimgaudas Karvelis 

Balandžio 26 d.

PROGRAMA “KINO ARCHEOLOGIJA”

„SELESTĖ / Céleste“

Rež. Percy Adlonas
Vaidybinis/1981 / Vokietija / 107 min.

Filmą pristato Ramūnas Aušrotas, partneris - Goethe's institutas.

1981 m. niekam nežinomas dokumentinio kino režisierius Percy Adlonas sukuria filmą apie Marcelį Prustą pagal jo tarnaitės Céleste Albaret memuarus. Savo darbą jis pasiūlo į Kanų kino kritikų savaitės programą. Jam atsakoma. Tada savo lėšomis jis nuvažiuoja į Kanus ir suorganizuoja filmo peržiūrą. Į peržiūrą kviečiami prancūzai gūžčioja pečiais: ar gali vokietis sukurti filmą apie Prustą? Ir vis dėlto filmo seansas įvyksta. Po jo – ovacijos stovint ir kvietimas į penkiolika kino festivalių.

Režisierius ir scenarijaus autorius – Percy Adlon, operatorius – Jürgen Martin, montažas – Clara Fabry, dailininkas – Hans Gailling, kompozitorius – Cesar Franck, muziką atlieka Bartholdy-Quartet, prodiuserė Eleonore Adlon, vaidina: Eva Mattes (Céleste Albaret), Juergen Arndt (Proustas), Norbert Wartha (Odilon ),Wolf Euba (Robert Proust)

Nuo 1912 iki 1922-ųjų, kai Marselis Prustas, užsidaręs miegamajame, rašė savo šedevrą apie prarastąjį laiką, jauna prancūzė, namų tarnaitė Selestė Albaret kantriai laukdavo virtuvėje, kol šeimininkas ją pakvies. Filme kuriami įtikinami dirbančio menininko ir jam patarnaujančios namų šeimininkės paveikslai, analizuojami jų tarpusavio santykiai ir abipusiu sutarimu priimtinos jų ribos. Rašytojas su visomis savo vaikiškomis pozomis ir jam pasišventusi Selestė, į viską žvelgianti mylinčiomis akimis. Ji gali ramiai pasakyti: „Ponas ieško tiesos. Aš esu lyg jo šuo.“ Alexanderis Walkeris iš The Standard teigia: „Tai yra nuostabiausias visų laikų literatūrinis filmas gerąja šio žodžio prasme.“