LIETUVIŲ KINO KALENDORIUS: Rugpjūčio 16-ąją gimė ŠARŪNAS BARTAS (g. 1964), lietuvių kino režisierius, scenaristas, operatorius.

  • 2021 09 10

Gimė 1964 m. Šiauliuose. Pirmuosius mėgėjiškus filmukus susuko Kauno radijo gamyklos saviveiklinėje studijoje „Banga“.

1986–91 studijavo Kinematografijos institute Maskvoje (VGIK).

1989 įkūrė pirmąją Lietuvoje nepriklausomą kino studiją „Kinema“ (nuo 1992 jos vadovas).

Jau dok. filme „Praėjusios dienos atminimui“ (1990, Amsterdamo k.f. prizas) išryškėjo tai, ką taikliai pastebėjo kino apžvalgininkė Tania Šimonienė: „Bartas turi ypatingą kino jausmą, jis sugeba pasakyti daugiau tyliais vaizdais nei kitas režisierius ilgiausiais dialogais“.

Kino kritikams bei režisieriaus kūrybos tyrinėtojams Barto meninė maniera įdomi tuo, kad jis atsisako tradicinės kino kalbos traktavimo, savitai modeliuoja jos elementus ir kinematografiniam vaizdui teikia pirmenybę prieš verbalines galimybes.

Š. Bartas yra, ko gero, labiausiai tituluotas dabartinės Lietuvos vaidybinio kino režisierius. Jau pirmas pilnametražis jo filmas „Trys dienos“ (1992) Berlyno kino festivalyje nusipelnė FIPRESCI (Tarptautinės spaudos asociacijos) ir Ekumeninės žiuri prizų. „Koridorius“ (1994) gavo FIPRESCI prizą Vienos kino festivalyje, C.I.C.A.E. prizą Turino mieste vykusiame Jaunojo kino festivalyje ir prizą Salonikose (Graikija). „Laisvė“ (2000) apdovanota „CinemAvvenire“ prizu Venecijos filmų festivalyje. O 2010-aisiais rugsėjį Rusijos Krasnodaro srityje esančiame Juodosios jūros kurorte Anapoje vykusiame kino festivalyje „Kinošokas“ Š. Barto filmui „Eurazijos aborigenas“ buvo įteiktas pagrindinis prizas.

Labiausiai šį mūsų režisierių vertina prancūzų sinefilai. Todėl netenka stebėtis, kad su Š. Bartu mielai bendrauja prancūzų, portugalų, vokiečių prodiuseriai, padedantys kurti labai savitus Šarūno filmus, kuriuose režisierius dažniausiai atsisako aiškiai išreikštų žanrinių taisyklių, ignoruoja dialogus ir savaip naudoja tradicinės kino kalbos elementus.

Kad Š. Bartas yra pripažintas pasaulinio lygio kūrėjas patvirtino 2016 m. visą mėnesį (vasario 5 d. – kovo 6 d.) Paryžiaus šiuolaikinio meno centre Pompidou vykusi jo filmų retrospektyva bei pirmoji tarptautinė kino režisieriaus fotografijų paroda (1990 – 2000), kurią vainikavo pirmoji Robert‘o Bonamy prancūzų kalba išleista solidi monografija apie Š. Bartą – „Sharunas Bartas, ou les hautes solitudes“ (Šarūnas Bartas arba didžioji vienatvė).

Bent šiek tiek besidomintieji jo kūryba žino, kad iš šio režisieriaus nereikia tikėtis lengvo reginio. Net „Laisvė“ (2000), prasidedanti kaip veiksmo filmas, pirmuose kadruose žadėjusi kažką panašaus į kriminalinį trilerį, tuoj pat transformuojasi į beveiksmį ir veik nebylų klaidžiojimą po dykumą, kad ši transcendentinė piligrimystė pasibaigtų Valentino Masalskio herojaus mirtimi ant vandenyno kranto.

Kiti nepaminėti Š. Barto filmai: Tofolarija (1985, dok., su V. Navasaičiu); Mūsų nedaug (1996); Namai (1997); Septyni nematomi žmonės (2005); Ramybė mūsų sapnuose (2015, 2 Sidabrinės gervės 2016); Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien? (2016, dok., su E. Doškumi); Šerkšnas (2017); Sutemose (2019).

Vaidino savo (Trys dienos, Koridorius, Eurazijos aborigenas, Ramybė mūsų sapnuose) ir kitų rež. filmuose: Šešiolikmečiai (1986, TV, rež. R. Banionis); Pola X (1999, rež. L. Caraxas); Aurora (2012, rež. Kristina Buožytė); Marussia (rež. Eva Pervolovici); Niekšai (Les salauds, rež. Claire Denis, abu 2013).

 Gediminas JANKAUSKAS