LIETUVIŲ KINO KALENDORIUS: Rugpjūčio 5-ąją gimė JONAS GRICIUS (1928 – 2021), kino operatorius.

  • 2021 09 10

„Gimiau aš gražiame mieste, Kaune, 1928 metais...“

Šiais žodžiais kino operatorius Jonas Gricius baigia savo prisiminimų knygą „Vingiai“ (VAGA, 2001 m.).

Į Maskvos Kinematografijos institutą J. Gricius įstojo 49-ųjų rudenį, vos grįžęs iš tremties Sibire (vienas jo bendrakursių buvo būsimasis A. Tarkovskio ankstyvų filmų operatorius Vadimas Jusovas).

O po metų buvusio bendramokslio (abu mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje) pėdomis pasekė Vytauto didžiojo metais gimęs smetoninės Lietuvos kapitono sūnus Vytautas Žalakevičius.

Vėliau stojantiesiems į VGIK‘ą įsigalios griežtas politinis filtras. Bet tuoj po karo valdžia suprato, kad kinas Lietuvoje neįmanomas be savų „nacionalinių kadrų“. O kadrai, kaip sakė svarbiausias Sovietų sąjungos kino kritikas J. Stalinas, lemia viską.

Pirmasis J. Griciaus mokytojas Maskvoje buvo Andrejus Moskvinas, legendinis operatorius, į pasaulinę kino istoriją įrašytas kaip Sergejaus Eizenšteino ir Grigorijaus Kozincevo bendradarbis.

1956-aisiais G. Kozincevas drauge su A. Moskvinu Kryme ir Jaltoje pradėjo filmuoti „Don Kichotą“, o J. Gricius buvo svarbiausias operatoriaus pagalbininkas.

Mirus A. Moskvinui J. Gricius užėmė jo vietą ir tapo svarbiausiu G. Kozincevo bendraautoriumi, tobulai įkūnijančiu režisieriaus mąstytojo subrandintas idėjas. Drauge jiedu sukurs dvi Šekspyro ekranizacijas – „Hamletą“ (1964) ir „Karalių Lyrą“ (1970), kurias gerai įvertino skeptiškai į svetur sukurtas savo genijaus ekranizacijas žvelgiantys britai.

Sėkmingas buvo J. Griciaus bendradarbiavimas su lietuvių poetinio kino tradicijų tęsėju Arūnu Žebriūnu kuriant filmus „Gyvieji didvyriai“ (1960, novelė „Paskutinis šūvis“); „Paskutinė atostogų diena“ 1964); Seklio Kalio nuotykiai (1976, TV, pagal A. Lindgren); „Kelionė į rojų“ (1980, pagal H. Zudermaną); Turtuolis, vargšas (1982/83, TV, pagal I. Šo), Chameleono žaidimai (1986, TV, pagal. Ž.P.  Sartrą); Mėnulio pilnaties metas (1988). 

Vieną paskui kitą J. Gricius nufilmavo ir du skirtingus filmus apie Lietuvos pokarį – V. Žalakevičiaus šedevrą „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) bei R. Vabalo „Laiptus į dangų“ (1966).

Įdomi patirtis ir didelis profesinis išbandymas operatoriaus laukė kartu su amerikiečiais filmuojant Moriso Meterlinko pjesės „Mėlynoji paukštė“ (1976) ekranizaciją, kurioje reikėjo poetiniais vaizdais paversti poeto simbolisto abstrakcijas.

2014 m. Jonui Griciui buvo įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija UŽ LIETUVOS KINO POETIKOS PAGRINDŲ SUKŪRIMĄ, AUKŠČIAUSIĄ VIZUALINĘ KINO KULTŪRĄ IR UŽ PROFESINĘ SĄŽINĘ.

Režisierius Gytis Lukšas prisimena, kaip filmuojant „Žolės šaknis“ (1988) operatorius J. Gricius, tuomet šventęs savo šešiasdešimtmetį, vienoje scenoje pasiprašė įleidžiamas į kadrą: jis buvo aprengtas XIX a. drabužiais ir tarsi estafetę perėmė knygnešių pargabentas knygas.

Dabar šie kadrai įgyja papildomą vertę, nes operatorius J. Gricius, tarsi didieji pasaulio tapytojai, mėgdavę save pavaizduoti kur nors paveikslo kamputyje, save įrašė į Lietuvos kino istoriją ne tik nufilmuotais vaizdais, bet ir kaip „ryšininkas“ tarp dviejų istorinių epochų.

Kiti nepaminėti J. Griciaus filmuoti kino kūriniai: Kalakutai (1958, rež. V. Mikalauskas, pagal A. Gricių); Kanonada (1961, rež. A. Žebriūnas, R. Vabalas); Žingsniai naktį (1962); Akmuo ant akmens (1971); Ties riba (1972); Mainai (1977, visų rež. R. Vabalas); Būrys (1984, rež. A. Simonovas); Miškais ateina ruduo (1990, rež. R. Vabalas, M. Katiliškio to paties pavadinimo romano motyvais); Išakėtas krantas (1992, trump., rež. T. Donela); Portretas profiliu (trump., rež. A. Liorančas); Svetimas (trump., rež. E. Sabaitytė, abu 1993); Antigravitacija (1995, dok., rež. A. Stonys); Šuns metai (1996, trump., rež. S. Bagačiūnas).

 Gediminas JANKAUSKAS

Juozo Matonio nuotrauka