Naujiena

Rimtauto Šilinio filmų retrospektyva dokumentikos festivalio žiūrovams žada atradimų

  • „Skalvijos“ inf.
  • 2017 09 12

Kartais kino festivalių pristatomos retrospektyvos tampa nauja pažintimi ne tik žiūrovams, bet ir patiems festivalių programų sudarytojams. Taip nutiko ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalio organizatoriams, kurie ėmėsi rengti jubiliejinę dokumentininko Rimtauto Šilinio (g. 1937 m.) filmų retrospektyvą. Jei dokumentikos klasikų Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, Algirdo Dausos filmai sugrįžo naujam gyvenimui, tai R. Šilinio kūryba seniai niekur nerodyta. Artimiau su ja susipažinti festivalis kviečia nuo rugsėjo 26 d. „Skalvijos“ kino centre. R. Šilinio retrospektyva rengiama bendradarbiaujant su Lietuvos kino centru ir Lietuvos kinematografininkų sąjunga.

Anot kino kritikės Rasos Paukštytės, R. Šiliniui skirta VDFF retrospektyva atveria pamirštus kino istorijos puslapius. Sovietmečiu kūrusį dokumentininką ji vadina viena ryškiausių Lietuvos kino asmenybių, kurios talentą kiekvienam filmui suteikti originalią, ankstesnio nekartojančią formą, šiandien tik labiau norisi įvertinti: „Autoriaus kūrybai svetima monotonija, atvirkščiai – filmų intonacijos skirtingos, jie emocingi, šmaikštūs arba lyriški, jaudinantys. Režisierius yra sukūręs ir savo laikui ypatingai netipiškų filmų-metaforų“.

R. Šilinio filmografijoje – daugiau nei šešiasdešimt dokumentinių filmų, kuriuose - asmenybių portretai, kultūros paveldo, visuomenės gyvenimo temos. Iš gausios režisieriaus filmografijos festivalio retrospektyvai atrinkti 9 filmai, sudarytos 3 programos. Tai ironiškas etiudas iš lengvosios atletikos spartakiados („Kur karalienės auksas?“, 1971), išskirtinio drožėjo Leonido Šepkaus („Pasirašau, arkitektas...“,1972), tapytojo Antano Gudaičio („Paveikslas“, 1981), rašytojo Juozo Baltušio („Filme Juozas Baltušis“, 1979) portretai, gabaus, bet anksti suklydusio abituriento istorija („Savojo Aš beieškant“, 1977), pasakojimas apie kolūkyje dirbusių žmonių likimus („Post Scriptum senam filmui“, 1980), dviejų garsių operos solistų Kipro Petrausko ir Fiodoro Šaliapino draugystė („... buvome greta“, 1984), metaforiškas filmas apie Lietuvą („Nojaus arka“, 1988), tragiška sovietmečio žmogaus istorija („Sala“, 1990).

Kurti dokumentinį kiną R. Šilinis pradėjo 1969 m. Iki tol dirbo Valstybinio kinematografijos komiteto referentu, Lietuvos kino studijos kronikos redaktoriumi ir dokumentinių bei mokslo populiarinimo filmų redaktoriumi. Už išskirtinius filmus režsierius buvo įvertintas ir apdovanotas Italijos, Budapešto, Odesos kino festivaliuose. R. Šilinis apdovanotas Lietuvos Respublikos vyriausybine premija.

Pasak Sonatos Žalneravičiūtės, vienos iš festivalio programos sudarytojų, R. Šilinio filmai nustebino išskirtiniu kūrybingumu, filosofiškumu, betarpiškumu su „portretuojamais“. Filme „Paveikslas“ tapytojas Gudaitis tiesiai šviesiai klausia kūrybinės grupės: „Ar išgersit?“. Ne sykį prieš kamerą pašmaikštauja ir rašytojas Baltušis: „Jūs filmuosite, o man vaidinti, kad rašau?“

Itin reikšminga R. Šilinio filmuose muzika, kuri vaizdui suteikia papildomą nuotaiką. Ją specialiai kūrė kompozitoriai: Viačeslavas Ganelinas, Bronius Kutavičius, Faustas Latėnas, Algimantas Apanavičius.

Jubiliejinė R. Šilinio filmų retrospektyva bus atidaryta rugsėjo 26 d. „Skalvijos“ kino centre. Retrospektyvos filmai bus rodomi nemokamai. Dokumentininko kūrybą pristatys kino kritikė Rasa Paukštytė.

Festivalis vyks Vilniuje rugsėjo 21 – spalio 1 d., Klaipėdoje ir Ukmergėje – spalio 6-8 d.

Daugiau informacijos apie festivalį svetainėje: www.vdff.lt.

 

Nuotraukoje – kadras iš filmo „Sala“