Moters erdvė. Vaizdai ir ištarmės. "Vulkanovka. Po Didžiojo kino"

Gegužės 02 d. 18:00

Vasario 16-osios g. 8, Vilniuje.
Durų kodas - 25.
Įėjimas laisvas

Dokumentinis ilgametražis Giedrės Beinoriūtės filmas „Vulkanovka. Po Didžiojo kino”, sukurtas 2005 m. Filmo herojai – tolimosios Vulkanovkos Krymo stepėse gyventojai, kuriuos prieš metus aplankė „didysis kinas“, Šarūno Barto „Septynių nematomų žmonių“ filmavimo grupė. Dauguma vietinių gyventojų tapo filmavimo proceso dalyviais, bet kinas išvažiavo, o jie liko. G. Beinoriūtė sugrįžta pas juos į Vulkanovką su savo filmavimo grupe.

G. Beinoriūtė už šį filmą pelnė Kultūros ministerijos profesionaliojo meno debiuto premiją, Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimą „Už atskleistą kino poveikį žmonių gyvenimui“. 2006 m. filmas apdovanotas garbės diplomu Tarptautiniame kino festivalyje „Curtas Vila do Conde“ (Portugalija) ir II-uoju diplomu festivalyje „Kinošok“, konkurse „Kinas be kino juostos“ (Anapa, Rusija).

 „Taip, „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“ – „kinas apie kiną“. Paprastai toks žanras blyksi geresniu ar primityvesniu humoru, o dokumentikoje dažniausiai atlieka reklamines būsimo didelio vaidybinio filmo funkcijas. Giedrė Beinoriūtė atsainiai atmeta bet kokias atgyvenusias tradicijas. Ji kuria realų – su stebuklinių nuostabų inkliūzais – dokumentinį kiną, formaliai žengdama mūsų režisieriaus, Kryme filmavusio naująją juostą, pėdomis, bet spręsdama visiškai savarankiškus uždavinius, daugiausiai griaudama legendas apie antipodų pasaulius,“– filmo recenzijoje rašė kino kritikas Saulius Macaitis.

G. Beinoriūtė sako, kad „Vulkanovka. Po Didžiojo kino“ jai svarbus ir brangus filmas. „Tai mūsų su A. Kemežiu, tuomet jaunų kinematografininkų, pirmas bendras filmas, kuriuo mes tarsi bandėme apibendrinti savo emocines ir profesines patirtis, įgytas „Septynių nematomų žmonių" filmavimo aikštelėje. Be to, pats Vukanovkos kaimas ir žmonės, totoriai, su kuriais labai susidraugavau… Norėjosi ten grįžti. O kaskart grįžus būdavo jausmas, kad lankau savo vaikystės vietas, savo giminaičius. Paskutinį kartą buvau nuvykusi į Vulkanovką 2012 m. Pamenu, važiuojam atokiausiais keliais Krymo stepėje, beveik neapgyvendintomis vietomis, o ant kiekvieno pakelės elektros stulpo kabo Janukovyčiaus partiją reklamuojanti vėliavėlė. Paskui labai greitai Krymas buvo okupuotas, totorių šeimos išblaškytos - kas liko ten, kas - į Rusiją, kas - į Ukrainą. Ir šitas filmas iš šių dienų perspektyvos jau žiūrisi visai kitaip,“- pasakoja režisierė, gegužės 2 d. pristatysianti filmą Kino klubo publikai.

Susitikimų ir peržiūrų ciklas "Moters erdvė. Vaizdai ir ištarmės" skirtas moterų kūrybai lietuviškame kine apžvelgti, akcentuoti daugiakryptį, svarbų indėlį į šalies kino raidą.

Kino klubo renginiai yra atviri ir nemokami, jie vyksta kiekvieną ketvirtadienį, 18 val. Kinematografininkų sąjungoje,adresu: Vasario 16-osios g. 8; durų kodas: 25.